Vytenis
Šis straipsnis apie Lietuvos didįjį kunigaikštį. Apie augalą skaitykite straipsnyje Vytenis (augalas).
| Vytenis | |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis | |
 | |
| Nežinomo dailininko portretas, 1709 m. | |
 Gediminaičiai | |
| Gimė | ~1260 m. |
| Mirė | ~1316 m. (~56 metai) |
| Tėvas | Butvydas |
| Sutuoktinis (-ė) | Vikinda |
| Vaikai | Žvelgutis |
| Lietuvos didysis kunigaikštis | |
| Valdė | 1295 m. – 1316 m. (~21 metai) |
| Pirmtakas | Pukuveras Butvydas |
| Įpėdinis | Gediminas |
 Vikiteka | Vytenis |
Vytenis (~1260 – 1315 arba 1316) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo ~1295 iki 1315 ar 1316 m.), Butvydo sūnus. Jo valdymo laikotarpis pasižymėjo nuolatinėmis lietuvių kovomis su Vokiečių ordinu, Lenkija ir Voluinės rusėnais.[1][2][3][4][5][6][7][8][9][10] [11]
Kilmė ir atėjimas į valdžią
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vytenis, kaip spėjama, Traidenio vaikaitis, galingojo kunigaikščio sūnus. Vytenis, o paskui jo brolis Gediminas, pradėjo giminę garsių Lietuvos kunigaikščių, kurie nuo Gedimino vardo vadinami Gediminaičiais.[4][10]
Dar nebūdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, 1292 m. Vytenis puolė Kujavijos Bresto žemę, valdomą brolių Kazimiero II ir Vladislovo Lokietkos. Žygis buvo sėkmingas: lietuviai paėmė daug grobio bei belaisvių ir sėkmingai atsitraukė. Nors Kazimieras ir Vladislovas į pagalbą pasišaukė Vokiečių ordino Prūsijos krašto magistrą Meinhardą fon Kverfurtą, jungtinėms pajėgoms nepavyko pastoti kelio Vytenio kariuomenei.[12]
1294 m. Vytenis su 800 vyčių daliniu įsiveržė į Mazoviją ir nužygiavo iki pat Lenčicos, Trojanovo mūšyje sumušė vietos valdovo Kazimiero II Lenčinskio kariauną. Žuvo pats Kazimieras II – būsimojo Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos brolis ir daug riterių. Galimai ši operacija buvo surengta Plocko kunigaikščio Boleslovo II ir Bohemijos karaliaus Vladislovo II Bohemiečio prašymu, kaip pastarųjų sąmokslo pašalinti Kujavijos Piastų valdžią dalis.[13][14][15]
Tikėtina, kad Vytenis Lietuvos valdovu tapo apie 1295 m., nes 1294 m. birželį jis – dar tik Lietuvos valdovo sūnus, buvo gyvas dar jo tėvas, o 1296 m. pradžioje jau minimas kaip Lietuvos valdovas, vadovavęs žygiui į Livoniją.[9]
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Vytenio valdymo pradžioje prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo prijungta pietinė kuršių krašto dalis (dab. „žemaičių dounininkų“ tarmės arealas), 1307 m. – Polockas, šiek tiek vėliau – ir Pinskas su Turovu. Ordinas šiuo laikotarpiu stengėsi įsitvirtinti Žemaitijoje, taip sujungdamas savo Prūsijos ir Livonijos šakų teritorijas.[9]
Tik pradėjęs valdyti Vytenis rengė žygius į Lenkiją (1295, 1296, 1300, 1307).[2]
Kovodamas su Livonijos ordinu, Vytenis vykusiai išnaudojo pastarojo nesutarimus su Rygos arkivyskupu. Vytenio sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu 1298 m. buvo pats įdomiausias politikos vaisius - Vytenis pažadėjo krikštytis. Šis pažadas, nors ir neįvykdytas, tapo svarbia gaire būsimiems Lietuvos valdovams. Atstovaudamas tautiškai politikai ir kovodamas su ordinu, jis rado sąjungininkų tarp pačių krikščionių. Sudarius sąjungą, 1298 m. Vytenis laimėjo Turaidos mūšį prieš Livoniją.[8][12] Žuvo magistras Bruno, komtūras, 22 riteriai ir apie 1500 karių.[16]
Sąjunga su Ryga Vyteniui davė daug naudos. Per šį uostą Lietuvai buvo gabenami ginklai. Sumažėjo karių, atvykstančių iš Europos ordinui padėti, pagoniškoji Lietuva buvo pripažinta kaip savarankiška tarptautinės politikos veikėja.[8][9]
1298 m. arkivyskupo prašymu Vytenis Rygoje ilgam įkurdino LDK kariuomenės įgulą, kurią laikė iki pat 1313 metų, kada arkivyskupas ir rygiečiai buvo priversti sudaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu. Tiek Ordinas, tiek Ryga toliau palaikė slaptus prekybinius ryšius su Lietuva.[8][9]
1309 m. Vokiečių ordino sostinė perkelta iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Didysis magistras ėjo ir Prūsijos krašto magistro pareigas. Tais pačiais metais, siekdami kontroliuoti didesnę teritoriją aplink savo sostinę, kryžiuočiai užgrobė lenkų kunigaikščių valdomą Pamarį. Karui Pabaltijyje kryžiuočiai nuo šiol sutelkė visas savo jėgas.[12] Kovos užvirė prie Nemuno, ties kuriuo kryžiuočių ekspansija įstrigo. Ordinas puolė Pagraudės, Karšuvos sritis, Jūros ir Nemuno sistemos pilis. Prieš kryžiuočius atsilaikė Veliuonos ir Pieštvės pilys. Kryžiuočiai taip pat puldinėjo Gardiną, pasiekė Šalčininkus, Naugarduką, tačiau jiems nesisekė pasistūmėti pirmyn. Nuolat puolamų žemių gyventojai buvo priversti trauktis į krašto gilumą. [7][12]
Vytenis savo ruožtu surengė 8 žygius į Prūsiją. Šie puolimai buvo dalis nuolatinės kovos su Vokiečių ordinu.Šis didelis žygių skaičius rodo Vytenio aktyvią ir agresyvią užsienio politiką, kuria siekta ne tik atremti ordino puolimus, bet ir perkelti karo veiksmus į priešo teritoriją, taip susilpninant jo bazes ir resursus.Vienas iš žymiausių 1311 m. įvykusių Vytenio puolimų baigėsi Voplaukio mūšiu, kuriame lietuviai patyrė didelių nuostolių, tačiau vis tiek padarė ordino žemėms didelės žalos. Sėkmingas tokio skaičiaus žygių surengimas per gana trumpą laikotarpį reikalavo kruopštaus planavimo ir žvalgybos, kas liudija apie Vytenio, kaip karvedžio, kompetenciją.[9]
Apie 1312 m. katalikiško savo šeimos (o gal ir visos LDK) krikšto sumetimais Vytenis buvo pasikvietęs į Lietuvą pranciškonų vienuolių; greičiausiai apie tą laiką jo leidimu Vilniuje buvo pastatyta katalikų bažnyčia; naujausi archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad Vilnius Vytenio valdymo laikais iš nedidelės amatininkų ir pirklių gyvenvietės ėmė virsti tikru miestu. Nors Lietuva oficialiai dar buvo pagoniška, Vytenis suprato, kad katalikiškų elementų įsileidimas yra būtinas diplomatiniam manevravimui prieš Kryžiuočių ordiną. Archeologiniai radiniai, ypač Žemutinės pilies teritorijoje, patvirtina, kad XIV a. pradžioje Vilnius išgyveno staigų augimą. Medinius pastatus keitė sudėtingesnės konstrukcijos, o prekybiniai ryšiai su Ryga ir Hanza stiprėjo.[2][8][9]
1313 m. kryžiuočiai pastatė Skirsnemunės pilį. Šią pilį kryžiuočiai norėjo padaryti arčiausiai Lietuvos ribų buvusiu komtūrijos centru. 1315 m. Vytenis sutelkė dideles pajėgas Skirsnemunės pilies apgulai ir rugsėjo 25 d. apgulė pilį. Apgula truko net 17 dienų, tačiau pilies paimti nepavyko. Patyręs didelių nuostolių, Vytenis atsitraukė. Tai buvo paskutinis Vytenio pasirodymas istoriniuose šaltiniuose.[12]
Mirtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1315 m. arba 1316 m. Vytenis mirė.[2][17]
Tikslios mirties priežasties nerasta. Daug istorikų mano, kad Vytenis buvo nutrenktas žaibo, tai minima, pavyzdžiui, XVI a. „Voskresensko metraštyje“.[2] Šiuolaikiniai istorikai, analizavę šiuos tekstus, pastebėjo, kad ši „žaibo versija“ atsirado dėl senosios rusų kalbos žodžių panašumo arba neteisingo jų interpretavimo. [2][17]
Kryžiuočių šaltinių teigimu, Vytenis buvo nužudytas savo brolio Gedimino. A.Nikžentaitis įrodinėjo, kad ši legenda atsirado XIV a. pirmoje pusėje siekiant sukompromituoti Gediminą krikščioniškos Europos akyse, vaizduojant jį kaip neteisėtą valdovą ir išdaviką. Edvardas Gudavičius savo darbuose taip pat demaskavo šią versiją. Jis nurodė, kad kryžiuočiai rėmėsi tuo metu paplitusiu „žemo luomo išsišokėlio“ motyvu, norėdami pateisinti savo karinius veiksmus prieš Lietuvą kaip kovą su „neteisėtu tironu“.[2][17]
Remiantis dabartiniu istorikų sutarimu, Vytenio mirties aplinkybės išlieka nežinomos, o labiausiai tikėtina versija – natūrali mirtis arba mirtis nuo ligos.[17]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1311 m. Vytenio mūšio su kryžiuočiais (Voplaukio mūšio) atminimo akmuo.
1311 m. Voplaukio mūšio atminimo lenta.
Buv. kapinės Lenkijos Gurų k. (lenk. Góry, Varmijos Mozūrų vaivadija), kuriose yra Voplaukio mūšio atminimo lenta ir akmuo.
Paminklas Vyteniui Devintojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko dislokacijos vietoje, 1939 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vytenis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje
- 1 2 3 4 5 6 7 Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. ISBN 9986391121.
- ↑ Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009 – 1795. Vilnius: R.Paknio leidykla, 2005. ISBN-9986-830-89-3.
- 1 2 Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius: Viturys, 1990. ISBN 579000637X
- ↑ Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija, T. 5. Vilnius: Mintis, 1997. ISBN 5-417-00722-6.
- ↑ Albertas Vijūkas-Kojelavičius. Lietuvos istorija. Vilnius: Vaga, 1988. ISBN 5-415-00401-7.
- 1 2 Mečislovas Jučas, Ingė Lukšaitė, Vytautas Merkys. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius: Mokslas, 1988. ISBN 5-420-00619-7.
- 1 2 3 4 5 Tomas Venclova. Lietuvos istorija visiems, I tomas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2012. ISBN 978-9955-736-41-7.
- 1 2 3 4 5 6 7 Adolfas Šapoka. Lietuvos istorija. Vilnius: Mintis, 1990. ISBN kodas: 978-9986231974
- 1 2 Živilė Petrauskaitė, Eimantas Gudas. Gedimino kraujas. Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija. 112 vyrų ir moterų likimai. Vilnius: Alma Litera, 20024. ISBN 9786090158999.
- ↑ Kęstutis Gudmantas. Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis: monografinis leidimas ir kritinis leidimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024. ISBN: 9786094251276.
- 1 2 3 4 5 Tomas Baranauskas. Vytenio reikšmė Lietuvos istorijoje, skelbta „Lietuvos aidas“, 2022.
- ↑ Semkowicz, Aleksander, Krytyczny rozbiór ‘Dziejów Polski’ Jana Długosza (do roku 1384), p. 315
- ↑ Swieżawski, Aleksander, Rawskie Duchy of the Piasts, p. 16
- ↑ Tomas Baranauskas.Trojanovo mūšis – didžiausia viduramžių Lietuvos pergalė prieš Lenkiją. Skelbta „Lietuvos aidas".
- ↑ Vytenis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
- 1 2 3 4 Alvydas Nikžentaitis. Gediminas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1989.
Vytenis Gimė: 1260 m. Mirė: 1316 m. | ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Pukuveras Butvydas |
 1295–1316 |
Po to: Gediminas |
| |||||||||||||
