Azijinis buivolas
| Bubalus bubalis | ||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
_with_cattle_egret.jpg) Azijinis buivolas (Bubalus bubalis) | ||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||||
| Bubalus bubalis Linnaeus, 1758 |
Azijinis buivolas, arba vandeninis buivolas, arnis (Bubalus bubalis) – jaučių (Bovinae) pošeimio dykaraginis žinduolis.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stambūs buivolai – kūno aukštis 150–190 cm, sveria 700–1200 kg. Uodegos ilgis 60–100 cm.[1] Patinai ir patelės su dideliais plačiai išskėstais ragais. Patinų ragai ilgi (iki 2 m), plokšti su aštria vidine briauna. Didžiausias išmatuotas ragų ilgis siekė virš 4 m.[2] Patelių ragai mažesni. Kailis tamsiai rudas, plaukai reti ir šiurkštūs. Ant uodegos galo yra ilgesnių plaukų kuokštas.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paplitęs izoliuotose teritorijose Butane, Indijoje, Šri Lankoje, Nepale, Mianmare, Tailande, Pietų Kinijoje, Kambodžoje, Laose ir Vietname. Gyvena džiunglėse prie vandens, krūmais apaugusiuose upių slėniuose.
Elgsena
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gerai plaukioja. Didžiąją dalį praleidžia voliodamasis purve arba paniręs į vandenį, jog kyšo tik snukis.[1] Laikosi nedideliais būriais, kuriuos sudaro senas patinas, patelė su jaunikliais ir jauni patinai. Minta vandens, pelkių ir vandens telkinių pakrančių augalais. Poruojasi įvairiu metų laiku, nėštumas trunka 300–340 dienų. Gimsta 1 jauniklis.
Retas, įrašyta į Tarptautinę raudonąją knygą.
Santykis su žmogumi
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prijaukinti daugiau kaip prieš 5000 metų.[2] Domestikuota forma smulkesnė, plačiai veisiama pietryčių Azijoje. Prijaukintas III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Naudojamas įvairiems darbams, auginamas mėsai, pienui. Naminiai buivolai išplito P. Europoje, Japonijoje, Havajuose, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Australijoje. Kai kuriose Australijos vietovėse yra sulaukėjusių buivolų, kurie medžiojami. Azijiniai buivolai laikomi ir medžioklės fermose JAV ir Pietų Afrikos Respublikoje.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Baleišis, R. Pasaulio kanopiniai žvėrys. Vilnius: Vilniaus Ekologijos institutas, 2009. 68 psl. ISBN 9986-443-36-9.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 Didžioji gyvūnų enciklopedija. Vilnius: Lektūra. 2000. p. 53. ISBN 9986-854-54-7.
- 1 2 David Burnie (2004). Mažoji gyvūnų enciklopedija. Vilnius: Aktėja. p. 296. ISBN 9955-529-63-6.
