Beirutas
| Beirutas بيروت | |
|---|---|
 | |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Libanas |
| Muchafaza | Beiruto muchafaza |
| Meras | Bilal Hamad |
| Gyventojų | 1 650 000[1] |
| Plotas | 85 km² |
| Tankumas | 19 412 žm./km² |
| Tinklalapis | |
 Vikiteka | Beirutas |
| Kirčiavimas | Beirùtas [2] |
Beirutas (arab. بيروت = Bayrūt) – Libano sostinė, įsikūrusi siaurame Viduržemio jūros pusiasalyje. Mieste gyvena ~2 mln. gyventojų. Išvystyta lengvoji, maisto, naftos perdirbimo, chemijos, odos, mašinų gamybos pramonė, yra tarptautinis oro uostas. Tai pagrindinis šalies finansų centras, prekyba auksu, deimantais. Per jūrų uostą išvežami citrusiniai vaisiai, obuoliai, alyvų aliejus, šilkas, vilna,[3] taip pat naftos produktai, įvairūs Sirijos, Irako, Jordanijos kroviniai. Geležinkelio linijomis Beirutas sujungtas su Hama, Damasku, Haifa.
Veikia Libano valstybinis (1951 m.), Beiruto amerikiečių (1866 m.), Libano amerikiečių (1924 m.), arabų (1960 m.), prancūzų (1875 m.) universitetai, mokslo tyrimų institutai, nacionalinė biblioteka, meno galerija, Libano nacionalinis, meno istorijos, archeologijos, šiuolaikinio meno muziejai.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas finikiečių ir egiptiečių raštuose minimas nuo XVIII–XV a. pr. m. e. Šis pavadinimas kildinamas nuo kanaaniečių žodžio bēʾrūt, reiškiančio „šuliniai“. Finikiečiai jį vadino 𐤁𐤀𐤓𐤕=bʾrt, XIV a. jis minimas kaip Biruta, graikai vadino Βηρυτός (=Bērytós), romėnai (įsitvirtinę 64 m. pr. m. e.) – Berytus.[4]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Beirutas yra vienas seniausių tebegyvenamų miestų pasaulyje – vietovė apgyvendinta dar akmens amžiuje, minima nuo XVIII a. pr. m. e. Antikos laikais buvo didelis prekybos ir amatų centras, čia kaltos monetos.
635 m. prijungtas prie Arabų kalifato, XII–XIII a. buvo užimtas kryžininkų, 1291–1516 m. atiteko Egipto mameliukams, 1516–1918 m. priklausė Osmanų imperijai. Po I pasaulinio karo, atiteko Prancūzijai, 1943 m. tapo nepriklausomo Libano sostine. Beirutas smarkiai nukentėjo Libano pilietinio karo metu (1975–1991 m.)
Paveldas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas pasižymi skirtingų laikotarpių ir kultūrų architektūrinio paveldo gausa. Yra finikiečių šventovės, romėnų statinių (forumo, termų, šventyklos, kolonų) liekanos, bizantiškoji ai Omarijaus (buv. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, XII a.; perstatyta 1291 m.), Rūmų (pradėta statyti XVI a. pradžioje) ir kitos mečetės. Iš naujų pastatų svarbiausi yra Teisingumo rūmai, bankas, viešbutis Finikija.
Beiruto planas netaisyklingas, yra al-Burdži, an-Nadžmos (su parlamento rūmais ir nacionalinė biblioteka) ir Ašūro aikštės. Nuo jų į pietus, pietryčius ir rytus eina plačios tiesios gatvės[5].
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Beirut Football Academy – Beiruto Futbolo Akademija.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Romėnų termų liekanos
Mečetė ir bažnyčia
Šv. Jurgio katedra ir Al Amino mečetė
.JPG)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lebanon: Agglomerations and Cities, citypopulation.de
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 54
- ↑ Benjaminas Mašalaitis. „Pasaulio valstybės“. – Kaunas, „Šviesa“, 2007. // psl. 199
- ↑ Beirutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
| |||||||||||||
