Buldogas
| Buldogas | |
|---|---|
 | |
| Standartas: | Nr. 149, II FCI grupė, 2 sekcija (mastifų tipo) |
| Ūgis (ties ketera) | |
| Patinas: | iki 40 cm |
| Kalė: | iki 35 cm |
| Svoris | |
| Patinas: | iki 25 kg |
| Kalė: | iki 23 kg |
| Savybės | |
| Plaukas: | Trumpas, kiek šiurkštokas |
| Aktyvumas: | Vidutinis |
| Intelektas: | Aukštas |
| Temperamentas: | Draugiškas, prieraišus, ištvermingas, bebaimis, paklusnus, energingas |
| Tinkamumas apsaugai: | Aukštas |
| Tinkamumas tarnybai: | Aukštas |
| Vados dydis: | 4-5 |
| Ilgaamžiškumas: | 9 m. |
Buldogai (angl. Bulldog) – šunų veislių grupė. Buldogais vadinamos kelios skirtingos molosų tipo šunų veislės, kurių raida siejama su istoriniais Anglijoje augintais buldogais. Šios veislės skiriasi dydžiu, kūno sandara, paskirtimi ir kinologinių organizacijų pripažinimu.[1]
- Anglų buldogas – Didžiojoje Britanijoje išvesta kompaktiško kūno ir trumpo snukio šunų veislė.
- Prancūzų buldogas – nedidelė šunų kompanionų veislė, išsiskirianti stačiomis ausimis.[2]
- Amerikiečių buldogas – Jungtinėse Amerikos Valstijose išsaugota ir išplėtota darbinė šunų veislė, istoriškai naudota ūkio darbuose.
- Kontinentinis buldogas – Šveicarijoje pradėta veisti vidutinio dydžio veislė, išvesta siekiant suformuoti judresnį, lengviau kvėpuojantį ir atletiškesnį buldogo tipo šunį.
Buldogų grupei kartais priskiriamos ir kitos nacionalinių ar nepriklausomų kinologų organizacijų registruojamos veislės, tačiau jų pripažinimas skirtingose organizacijose nėra vienodas.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Buldogai Anglijoje pradėti auginti XVIII amžiaus pradžioje. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Šuo puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl juos ir pavadino buldogais (angl. bulldogs – jaučių šunys).
1835 metais Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantis tokias kruvinas dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net ėmė nykti. Tik XIX amžiuje jais vėl susidomėta ir atnaujinta jų selekcija.
Šiuolaikiniai amerikiečių buldogai – jauna veislė. Spėjama, kad pirmieji buldogai į Ameriką atkeliavo su pirmaisiais naujakuriais iš Anglijos. Jie išliko ir buvo veisiami izoliuotai JAV pietinių valstijų fermose. Jie buvo nepakeičiami ūkininkų pagalbininkai, prižiūrėdavo gyvulių bandas, dalyvaudavo šernų medžioklėse, saugodavo ūkį. Visada ir visur šie šunys išsiskyrė kaip puikūs sargai.
Amerikiečių buldogo veislė žinoma tik nuo 1980 metų pabaigos, tuomet Amerikoje buvo viešai pripažintas kaip puikus sargas ir šuo kompanionas.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Buldogas – atletiškas, temperamentingas, tvirto kūno, labai ištvermingas ir patikimas šuo. Patinai stambesni. Dėl savo išskirtinės išvaizdos ir darbinių savybių, buldogas gali būti šuo kompanionas ir darbinis šuo. Šios veislės niekada negalima painioti su visiškai skirtingom Stafordšyro terjero ir amerikiečių pitbulterjero veislėmis.
Amerikiečių buldogai gali būti visiškai balti arba su baltom dėmėm, turėti visų tigrinių atspalvių, būti rausvai geltoni, rudi. Visiškai juodi ar su juodomis smulkiomis žymėmis neleistini.
Kailis yra trumpas, ne ilgesnis nei 2,5 cm, nuo švelnaus iki šiurkštaus. Ilgas, banguotas kailis neleistinas.
Galva santykinai didelė ir plati bendros struktūros ir kūno atžvilgiu, plokščia (tai suteikia jai kvadratinę formą). Tarp akių ryški duobelė (vaga). Galva raumeninga, atsikišusiais skruostais.
Akys apvalios formos, vidutinio didumo, plačiai išdėstytos. Geriausiai vertinamos juodos ar tamsiai rudos. Kitos spalvos leistinos. Teikiama pirmenybė juodiems pigmentiniams apvadams aplink akis.
Buldogo galingas raumeningas žandikaulis, demonstruojantis didelę jėgą. Lūpos storos, bet nenukarusios. Teikiama pirmenybė juodo pigmento lūpų apkraštavimui. Dantų kiekis 42-44. Standartas neleidžia, kai šuniui užsičiaupus matyti dantys.
Nosis juodos spalvos arba ruda ir pilka. Kūno spalvos ar rausva nosis neleistina.
Ausys vidutinio dydžio, nuleistos pirmyn arba rožės žiedlapio formos. Kirptos ausys leistinos. Kaklas ypač raumeningas, vidutinio ilgio. Kaklas siaurėja nuo pečių link galvos ir gali būti šiek tiek lenktas. Pečiai raumeningi su plačiomis mentėmis, kurios sukuria didelės jėgos įspūdį.
Uodega stora ties pagrindu ir plonėjanti į galą. Ramybės būsenoje turėtų siekti kulno sąnarį. Kirpta uodega leistina. Uodegos galas neturi užsiriesti žiedu.
Letenos vidutinio dydžio su glaudžiai suspaustais pirštais. Trūkumu laikomos letenos su plačiai praskėstais pirštais, tarp kurių matosi tarpai.
Eisena sunki, atitinka kūno sudėjimą: šuo eina trumpais ir greitais žingsniais, remiasi pirštų galais, o užpakalines kojas kelia neaukštai, tarsi plaukdamas. Bėga smulkia risčia.
Daug mažesnis yra prancūzų buldogas (sveria iki 14 kg).
Sveikata
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir bet kuri kita veislė, turi problemų, susijusių su sveikata. Pavyzdžiui: displazija, žvairumas, kurtumas, širdies padidėjimas, odos alergijos.
Šiuolaikiniai buldogai yra priskiriami brachicefalinių šunų tipui (turintiems anatomiškai patrumpintą snukį ir kaukolę)[3]. Dėl šios specifinės struktūros veislė turi polinkį į viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos sindromą (angl. Brachycephalic Obstructive Airway Syndrome – BOAS)[4]. Dėl šios priežasties šie šunys yra jautrūs karščiui (greitai perkaitsta) ir sunkiau toleruoja didelį fizinį krūvį[5]. Taip pat dėl gilių odos raukšlių snukio srityje jiems reikalinga nuolatinė higieninė priežiūra – raukšles būtina reguliariai valyti ir sausinti, kad būtų išvengta bakterinių ar grybelinių infekcijų bei odos dermatito[6].
Elgesys ir charakteris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Buldogai – šunys, tinkantys toli gražu ne visiems. Jiems reikia supratimo ir meilės, už kurią atsako prisirišimu ir draugyste. Tam tikras buldogo nepasitikėjimas žmonėmis ir dominavimas prieš kitus šunis leistinas. Įprastai buldogas nėra nei per bailus, nei per agresyvus žmonių ir kitų šunų atžvilgiu, nors pasitaiko ir per agresyvių, ir per mažai temperamentingų šunų. Dėl savo išskirtinės išvaizdos ir darbinių savybių, buldogas gali būti šuo kompanionas ir darbinis šuo.
Lengvai dresuojamas.
Buldogai mažai loja, pirmenybę teikdami tyliam puolimui. Šios veislės išskirtinė savybė - neįtikėtina ištikimybė šeimininkui. Šis šuo gali paaukoti savo gyvybę gindamas bet kurį savo „šeimos“ narį. Jie jautrūs ir supratingi mažiems vaikams.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Buldogų atsiradimo istorija Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto. (Anglų k.)
- Bulldog History: the extinction Archyvuota kopija 2008-04-18 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
- ↑ FEDERATION CYNOLOGIQUE INTERNATIONALE (AISBL) buldogų veislės aprašas.
- ↑ FEDERATION CYNOLOGIQUE INTERNATIONALE (AISBL) oficialus prancūzų buldogų veislės parašas.
- ↑ „BOAS - Department of Veterinary Medicine“. University of Cambridge.
- ↑ „Respiratory Function Grading Scheme“. The Royal Kennel Club & University of Cambridge.
- ↑ O'Neill, D. G., et al. (2022). „English Bulldogs in the UK: a VetCompass study of their disorder predispositions and protections“. ''Royal Veterinary College (RVC)''.
- ↑ „Dermatology and brachycephalic breeds“. Royal Veterinary College (RVC).
